Šiaulių sporto mokykla "ATŽALYNAS"
Biudžetinė įstaiga, Ežero g. 70, 76244 Šiauliai, Tel./Faks. (8 41) 434 998, (8 41) 521 360. Mob. tel. +370 61603377, el. p. sportas@smatzalynas.lt Atsiskaitomoji sąskaita LT 65 7180 0000 0314 2788 AB “Šiaulių bankas” 71800
Vandens sporto šakos

Vandens sporto šakos


Olimpinį prizininką iki medalio lydėjo tėtis


2017-06-02




 

Pirmąjį birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Tad prieš šią gražią šventę susitikome su 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos laimėtoju baidarininku Aurimu Lanku ir jo tėčiu bei treneriu Antanu Lanku.

Nuoširdžiam pokalbiui apie tėvystės džiaugsmus ir iššūkius, trenerio ir tėčio pareigas bei tarpusavio ryšį tėvas ir sūnus mus pasikvietė į Šiaulių irklavimo bazę, kur stebint griežtai, bet teisingai tėčio akiai užaugo olimpinis prizininkas.

Aurimą tėtis į Šiaulių irklavimo bazę, kur pats dirbo treneriu, atsivedė, kai jam buvo dešimt metų. 

Irklavimas dešimtmetį „užkabino“ ir jau po metų jis pradėjo dalyvauti varžybose.

Pasak A. Lanko, tai, kad jis buvo ir Aurimo tėtis, ir treneris visiškai netrukdė. Jis dirbo savo darbą, o Aurimas norėjo sportuoti. „Niekada treniruotėse nenuolaidžiaudavau Aurimui. Jis man buvo lygus su kitais, todėl ir kažkokių pastabų, jog sūnui esu atlaidesnis, ar daugiau jam leidžiu tikrai nesulaukdavau. Be to, tie žmonės, kurie nusimano sporte, žino, jog jei vaikas nenorės, niekur tu jo per prievartą neprastumsi. O Aurimas norėjo, daug dirbo, stengėsi“, – tai, kad niekuomet sūnaus neišskirdavo iš kitų savo auklėtinių, pasakojo A. Lankas.

Pasak olimpinio prizininko, būdavo, jog kartais knietėdavo prieš kitus pasirodyti, jog yra trenerio sūnus, tačiau tėtis jį greit „nugesindavo“. Tad, anot Aurimo, griežta, bet teisinga tėčio ranka jam ir padėjo pasiekti aukštų sportinių rezultatų.

„Niekada neturėjau kažkokių privilegijų vien todėl, jog buvau trenerio sūnus. Anais laikais būdavo taip, kad pradžioje tau duodavo prastesnę baidarę ir tik atsižvelgus į pasiektus rezultatus varžybose gaudavai geresnę. Tad vien dėl to, jog buvau trenerio sūnus, man tikrai nebuvo viskas kaip ant lėkštutės paduota. Jei pridarydavau kokių nesąmonių, tai ir atitinkamos bausmės sulaukdavau – reikėdavo ar atsispaudimų padaryti, ar dar kažką. Nors gal ir buvo viena privilegija – mane tėtis nuveždavo ir parveždavo iš treniruotės“, – juokėsi olimpinės bronzos laimėtojas.
Kalbėdamas apie Aurimą ne kaip apie auklėtinį, bet kaip apie sūnų, A. Lankas prisiminė, jog jis nebuvo problemiškas vaikas – gerai mokėsi, sportavo.

„Negalėčiau pasakyti, kad Aurimas būtų kėlęs kažkokių rūpesčių. Mes su juo nesunkiai susišnekėdavome, sutardavome, suprasdavome vienas kitą. Aurimo paauglystėje taip pat nemačiau kažkokių problemų. Matot, jam buvo svarbiausia sportas, mokslai, o ir draugai rimti buvo“, – tai, kad nebuvo sunku auklėti olimpinį prizininką, pripažino A. Lankas. 

To, kad Aurimas vaikystėje ar paauglystėje būtų rimtai nusidėjęs, nepamena nei jo tėtis, nei pats Aurimas – išdaigos buvo vaikiškos ir nerimtos. O ir kažkokių eibių, anot olimpinės bronzos laimėtojo, nesinorėdavo prisigalvoti, nes jis žinojo, jog negeri veiksmai visada sulauks pasekmių. „Nežinau, gal aš šiek tiek ir prisibijodavau tėčio, nes visada žinodavau, jog jei kažkaip negerai pasielgsiu, tikrai nebūsiu už tai paglostytas. Šiaip ir mano mama, ir tėtis buvo pakankamai griežti. Tiktai mama mane labiau „lauždavo“ moksle, o tėtis – sporte. Taigi ta tokia atsvara buvo abiejose pusėse. Laikiausi tokio režimo, jog pirmiausia grįžęs iš mokyklos būtinai turėdavau paruošti pamokas ir tik po to būdavo sportas ar kokios kitos veiklos. Manau, jog toks auklėjimas man ir padėjo kažką pasiekti. Na, o tėčio padiktuota taisyklė, jog sporte išlieka tik stipriausi, davė tų rezultatų, o paskui ir galutinį pasiekimą – olimpinį medalį“, – dalijasi prisiminimais Aurimas.

Išklausęs sūnų, A. Lankas pridūrė, jog griežtumo auklėjime turi kažkiek būti, bet lazdos perlenkti negalima. „Man galvoje visada sukasi toks mano prorektoriaus posakis: „Miestas dega, bet tvarka turi būti“. Šio posakio ir laikausi“, – teigė A. Lankas.
Kas yra tėvystės džiaugsmai ir iššūkiai, jau puikiai žino ir pats Aurimas. Olimpinės bronzos laimėtojas augina rugsėjį trejų metų gimtadienį švęsiantį sūnų. Tačiau, anot olimpiečio, sūnaus į baidarę jis dar tikrai nesodina: „Manau, kad paūgėjęs sūnus pats nuspręs, ar nori būti baidarininku. Vaikas turi turėti pasirinkimą, kuo nori tapti. Manęs į irklavimą irgi niekas neatvarė. Žinoma, norėčiau, kad sūnus kažką pakankamai rimtai sportuotų, nes sportas įveda tam tikrą režimą, apskritai, gyvenime suteikia tam tikros disciplinos. Sportuojantis vaikas išmoksta siekti kažkokių tikslų, susidaryti dienotvarkę, o tai, manau, tik į gera. Tačiau tikrai neversiu sūnaus sportuoti, jei jis to nenorės. Gal tik bandysiu jį nukreipti į vieną ar kitą pusę“, – tuo, kad nebruks sūnui į rankas irklo, įsitikinęs olimpietis.

A. Lankas neslepia, jog norėtų savo anūką išvysti irklavimo bazėje, bet tik tuo atveju, jei irklavimui jis jaustų aistrą: „Kartais ateina vaikas ir matai, kaip jo akys blizga, kaip jis tikrai nori kažko siekti. O kai vaiką vos ne per prievartą atveda mama ar tėtis, pas jį nėra to užsivedimo, tos ugnelės akyse“.

Be to, A. Lankas pridūrė, jog užauginęs sūnų, tapusį olimpiniu prizininku, dabar jis vėl viską pradėjo nuo nulio, vėl kariauja su „pipiriukais“, ir ką čia gali žinoti, gal vienas iš tų „pipiriukų“ taps dar vienu olimpiečiu.

„Kiekvieno trenerio tikslas – išauginti olimpietį. O išauginti olimpinį prizininką išvis – fantastika. Aš tą tikslą pasiekiau dukart – ir kaip treneris, ir kaip tėtis“, – su pasididžiavimu balse ištarė A. Lankas.


Info „Šiaulių naujienos“


 

Edvinas Ramanauskas ir Aurimas Lankas Rio 2016 baidarių 200 m irklavime iškovojo bronzą !













  2016-07-27 Talksos ežere  lietuvos jaunuciu ir vaiku irklavimo varzybos

Aurimas Lankas prieš olimpinį startą klausysis muzikos
2016-07-04


Prieš keletą dienų iš Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionato Maskvoje sugrįžusį baidarininką Aurimą Lanką žurnalistams pagauti nėra lengva. Nieko nuostabaus – iki rugpjūčio jis gyvena ne tik kasdieniais rūpesčiais bei džiaugsmais, bet ir pasiruošimu 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms – pirmosioms savo karjeroje.

„Buvau euforijoje“
– Ar tiesa, kad į šias olimpines žaidynes su porininku Edvinu Ramanausku patekote, vaizdžiai tariant, per plauką?
– Praėjusiais metais pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionate likome septinti, o į olimpiadą patenka tik šešios pirmosios valtys. Mes buvome pirmieji už ribos (šypsosi).
Tiesa, turėjome dar vieną šansą patekti į olimpines žaidynes, nes Vokietijoje šiais metais vyko atskira atranka dar vienai papildomai valčiai.
Žiemą šiai atrankai stipriai ruošėmės, dirbome stovyklose – visur, kur tik galėjome. O tuomet, prieš pat varžybas, iš Tarptautinio olimpinio komiteto atėjo žinia, kad gavome vietą, nes žaidynėse atsisakė dalyvauti australai.
Matyt, Dievulis mums padėjo. Nors ir pasaulio čempionate pasiektas rezultatas prisidėjo – jeigu būtume aštunti, kelialapio į olimpiadą nebūtume laimėję.
– Kaip reagavote, kai sužinojote apie tokį netikėtą ir sėkmingą likimo vingį?
– Buvau euforijoje, tačiau ji truko gal porą dienų. Vėliau supratau, kad gyvenimas tęsiasi toliau. Taip, į olimpiadą patekau, bet pateko dar 60, gal 70 lietuvių. Todėl dabar turiu padaryti viską, kad kuo geriau pasirodyčiau, pasiekčiau kuo geresnių rezultatų.
– Olimpiada greičiausiai yra kiekvieno sportininko svajonė. Ar apie ją svajojote ir jūs?
– Neturėjau kada. Iki 18 metų sportavau, po to penkerius metus baidarių mano gyvenime apskritai nebuvo – mokiausi ir su sportu savo ateities nesiejau.
Baigęs mokslus, 2009 m. pradėjau ir vėl po truputį sportuoti dėl savęs. Tik kai pradedi sportuoti 2009 m., o olimpiada – 2012 m., jai pasiruošti beveik nėra šansų. Todėl tiesiog sportavome ir stengėmės, kad kiekvienais metais tiek pasaulio, tiek Europos čempionatuose rezultatai būtų kuo geresni. Ir tas kryptingas darbas davė vaisių, atvedė iki to, ką turime dabar – kelialapius į olimpiadą.
– O apie medalį svajojate?
– Svarbu dalyvauti, o ne laimėti – toks yra olimpinis principas. Iš tiesų, man vien galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse reiškia labai daug – juk nesportavau visą gyvenimą.
Laimėti medalį, aišku, būtų gerai (šypsosi). Nors jeigu laimėtume bronzą, galvočiau, kodėl ne sidabrą. Jeigu sidabrą, tuomet kirbėtų mintis, kodėl ne auksą. Kaip jau sakiau: žmogus yra tokia būtybė, kuri, pasiekusi savo tikslą, pasidžiaugia, o tada nori pasiekti dar daugiau.
Bereikalingo blaškymosi sportininkas vengia
– Ar, patekus į olimpiadą, pasikeitė jūsų treniruočių grafikas? Galbūt šioms varžyboms ruošiatės kaip nors kitaip, ypatingai?
– Nepasakyčiau. Treniruotės yra panašios kaip ir kiekvienas metais. Kažkokių stebuklų tikrai nėra (šypsosi). Gal tik kol buvo sezonas, stengėmės kuo dažniau dalyvauti įvairiose varžybose, kad priprastume prie starto.
Beje, kitą savaitę pas mus atvažiuoja dar du olimpiečiai – kanojininkas Henrikas Žustautas ir baidarininkas Ignas Navakauskas. Treniruosimės kartu ir labai tuo džiaugiamės.
Lietuvoje treniruotėms sąlygos dabar labai tinkamos, o ir oras Brazilijoje tuo metu bus toks pats kaip čia. Pas brazilus rugpjūtį prasideda žiema, oro temperatūra būna 20 laipsnių su trupučiu.
– Brazilijoje, Rio de Žaneire, kur vyks olimpinės žaidynės, jau esate buvęs. Kokį įspūdį paliko ši šalis, šis miestas?
– Rio de Žaneire praėjusių metų rudenį dalyvavome testų varžybose. Dar nežinojome, kad pateksime į olimpiadą, bet norėjome apsižiūrėti. Maža kas (šypsosi).
Beje, trasa, kurioje vyko varžybos, bus ta pati. Na, nebent dar pastatys atitvarus nuo bangų, nes trasa yra pakankamai nedėkinga – esu matęs daug geresnių. Ir oro sąlygos neprognozuojamos, bet jie bando padaryti geriausia iš to, ką turi.
Brazilija nėra tokia įspūdinga, kad kiekvienam sutiktam pasakočiau. Galbūt per mažai po ją keliavau, todėl neteko patirti šios šalies savitumo, išskirtinumo. Mūsų turizmas buvo ganėtinai ribotas: viešbutis, treniruotės, poilsis, šiek tiek kelionių. Jei atvirai, esu aplankęs nemažai šalių, bet jų grožio, savitumo dažnai taip ir nepamatau.
– Galbūt į Braziliją jus lydės šeima – žmona ir sūnelis?
– Ne. Su žmona galvojome apie tai, bet nusprendėme, kad neverta. Brazilija nėra labai saugi šalis, be to, jie negali kartu su manimi gyventi olimpiniame kaimelyje, tad kam jiems skristi?
Aš pats su olimpiečiais gyvensiu dvi savaites. Kiti baidarininkai, kurie plauks kilometrą, atvažiuoja dar anksčiau. Nori pasidaryti stovyklą, pilnai aklimatizuotis. Mes nusprendėme, kad mums to nereikia, nes gyvenimas olimpiniame kaimelyje nėra ramus.
– Ir kodėl gi?
– Įsivaizduokite: mums varžybos, o kiti jau švenčia pergalę – šaukia, rėkia, dainuoja, linksminasi arba verkia dėl prarasto medalio. Ir taip kiekvieną dieną.
Tokia aplinka gali išvesti iš pusiausvyros. Be to, nuolat matant visą sporto žvaigždyną, gali užvaldyti emocijos, o bereikalingo blaškymosi nereikia.
– Kaip susikaupsite prieš olimpinį startą? Kai kuriems sportininkams jis būna tik vieną kartą gyvenime…
– Aš prieš startą klausausi muzikos, žaidžiu kokį nors žaidimą telefonu, galima ir knygą paskaityti. Stengiuosi atsiriboti, per daug negalvoti, nes kuo daugiau galvoji, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors nepasiseks. Reikia nukreipti dėmesį. O per apšilimą jau susikaupiu, sudėlioju mintis ir pirmyn!

  

Etaplius info


Varžybos skirtos Šiaulių miesto 779-ajam gimtadieniui




 

BAIDARIŲ IR KANOJŲ IRKLAVIMO TRENERIAI:

ARTŪRAS NAVICKAS



arturas1966@gmail.com



 PETRAS KAIRYS

petraskairys60@gmail.com

 
 
 PRANCIŠKUS GADEIKIS
 



RIMANTAS BERNOTAS

 ANTANAS LANKAS





 
BURIAVIMO TRENERĖ

 

IRINA ŽIČKUVIENĖ



irute.zickuviene@gmail.com

 

IRKLAVIMO TRENERIAI:


Robertas Barzinskis

Tel. +370 614 40639

Regimantas Rimas


 







 
 
 
 
Tel. +370 678 54347

El. paštas: regimantasrimas@gmail.com



Alis Striška



Tel. +370 620 88402

El. paštas: alisstriska@gmail.com


J. Geringsonas: „Norint kažko pasiekti, reikia galvą ant pečių turėti“

 

 

Neseniai 70-ties metų jubiliejų atšventęs šiaulietis, buvęs baidarių ir kanojų irklavimo treneris Jurgis Geringsonas visą savo gyvenimą praleido su irklu rankose. 
J. Geringsonas į Šiaulių irklavimo bazę atėjo 15 metų - pradėjo savo kaip irkluotojo kelią. Vėliau jis sukaupta patirtimi nusprendė pasidalyti su kitais ir tapo baidarių ir kanojų irklavimo treneriu. 
Išauginęs ne vieną irkluotojų kartą, išugdęs visiems gerai žinomus sportininkus – Kęstutį Vinicką, Artūrą Vietą bei Arvyda Loveiką, J. Geringsonas sulaukęs garbaus 70-ties metų amžiaus dar ir dabar nesiruošia apleisti pamiltos, antraisiais namais tapusios Šiaulių irklavimo bazės. Šiuo metu buvęs ilgametis baidarių ir kanojų irklavimo treneris dirba ten budėtoju.
„Kol manęs niekas iš čia nevaro, tol niekur iš čia ir neisiu“, - juokavo plačios šypsenos ir plačių pečių savininkas.
- Kaip pradėjote irkluotojo kelią?
- Tai buvo kaip ir atsitiktinumas. Mano kūno kultūros mokytoja Vanda Balsevičiūtė buvo irkluotoja ir ji mane prikalbino ateiti į šią sporto šaką. Kaip šiandien atsimenu, tai buvo 1960 metų kovo 24 diena.
Tad nuo tos dienos Šiaulių irklavimo bazėje esu iki šiol. Pirmiausia čia sportavau, po to dirbau treneriu, o dabar esu budėtojas. Ir kol manęs niekas niekur nevaro, tol niekur ir neisiu. 
Jei grįžtume prie tos pradžių pradžios, tai mane penkiolikos metų atvedė pas irklavimo trenerę Danguolę Budrytę-Markauskienę. Pritapau šiame sporte, man patiko irkluoti. Žinoma, iš pradžių nelabai sekėsi, bet sąžiningai eidavau į treniruotes, nebesitrainiodavau po kiemus ir pradėjau tobulėti. 
- Kas paskatino pasirinkti trenerio darbą?
- Tais laikais tų trenerių kaip ir trūkdavo. Na, o aš visą vasarą irkluodavau, važiuodavau į stovyklas ir tik apie rugsėjį-spalį būdavau laisvas nuo sporto. Stovyklų jau būdavo nebe aibės, sumažėdavo varžybų, o man gi reikėjo kažkaip pragyventi...
Anksčiau tik labai aukšto lygio sportininkai gaudavo stipendijas, o aš tarp tų labai aukšto lygio sportininkų buvau vidutinis.
Kartą „Lokomotyvo“ draugijos įkūrėjas Eugenijus Lenkovičius pasiūlė man tapti baidarių ir kanojų irklavimo treneriu. Taip nuo 1966 metų pradėjau treniruoti irkluotojus. 
Šis darbas man iš tiesų labai patiko. Aišku, būdavo visokiausių vaikų - ir labai gerų ir labai padykusių. Galiu pasakyti tik tiek, kad vaikai padykę tol, kol užauga. O kai vaikas auga kolektyve, tarp vyresniųjų, tai tie vyresnieji greitai mažiukus į vietą pastato. 
O blogoji trenerio darbo pusė – ta, kad labiausiai nukenčia asmeninis gyvenimas, šeima. Vasarą reikia į stovyklas važiuoti, tad praktiškai visą vasarą nei vyro, nei tėvo namuose nėra, pasirodai tik retkarčiais. 
Tačiau man šis darbas buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir mielas širdžiai. Juk smagu dirbti savo mėgstamą darbą. O jei dar sekasi, ko daugiau reikia.
- Kokiais savo auklėtinių pasiekimais galite pasididžiuoti?
- Iš tiesų užauginau ne vieną irkluotojų kartą. O pasididžiuoti galiu Kęstučiu Vinicku, kuris tapo pirmuoju irkluotoju Šiauliuose, pelniusiu tarptautinės klasės sporto meistro vardą.
Taip pat vienas iš mano auklėtinių yra ir triskart pasaulio čempionu tapęs Artūras Vieta. Artūrą užauginau aš, vėliau jis išvyko mokytis į Vilnių, o šiuo metu dirba ir gyvena Trakuose. Džiugu, kad ir iki šiol mūsų santykiai labai puikūs, mes šiltai bendraujame.
Dar vienas mano auklėtinis Arvydas Loveika, Tarybų Sąjungos profsąjungų jaunių čempionas, šiuo metu gyvena Amerikoje.
Daugiau tokių žvaigždžių kaip ir nebuvo, o Lietuvos čempionais tapusius auklėtinius suskaičiuoti jau tikrai yra sunku.
Šiaip mes visi priklausėme „Lokomotyvo“ draugijai. Visą finansavimą – atlyginimus treneriams, maitinimo, stovyklų išlaidas – viską duodavo ši draugija. 
Tad mūsų pagrindinis tikslas būdavo gerai startuoti varžybose, kad užsidirbtume kokį kąsnelį.
- Įsimintiniausias jūsų, kaip irkluotojo, laimėjimas?
- Iki dabar pamenu pirmąjį savo laimėtą medalį. Jį iškovojau 1962 metais Lietuvos moksleivių pirmenybėse. Tada užėmiau antrąją vietą. Iki šiol turiu tą medalį išsaugojęs, jis - toks kuklutis, gražutis.
Dar vienas toks įsimintinas įvykis buvo 1963 metais „Lokomotyvo“ varžybose Leningrade: irkluodami dvivietę valtį laimėjome tris nuotolius – 500 m, 1 km ir 5 km. Tiesa, tada tapome ir estafetės nugalėtojais. 
Nepamirštama ir tai, kad būdamas 19 metų, 1964 metais, įvykdžiau TSRS sporto meistro normatyvą. Šiaip tų laimėjimų nemažai – esu tapęs Lietuvos čempionu, Baltijos šalių čempionu. Iš tiesų visi tie laimėjimai ir pasiekimai yra įsiminti ir mieli. 
- Ar jūsų sūnus nesekė tėčio pėdomis?
- Sūnus truputį irklavo. Jis, irkluodamas dvivietę valtį, buvo tapęs Lietuvos jaunučių varžybų nugalėtoju. Vėliau įstojo į technikumą ir nesinorėjo, kad nukentėtų mokslai.
Žinote, galiu prisipažinti, kad iš sūnaus visada reikalaudavau daugiau. Na, ir išėjo taip, kad kartą jo paklausiau, ar važiuojame toliau ar ne. Jis paprašė leisti pagalvoti ir po pusės metų vis dėlto mokslus pasirinko. Jis pats matė, kokia sportininko ateitis, ir kitu keliu nuėjo. 
- Ko reikia, kad būtum geras irkluotojas?
- Gal ir banaliai nuskambės, bet reikia galvą ant pečių turėti. Be abejo, taip pat reikia įdėti ir daug darbo, reikia daug treniruotis.
Ši sporto šaka labai imli fiziniam darbui. Pavyzdžiui, vidutiniškai irkluodamas 1 km nuotolį įveiki per keturias minutes, per vieną minutę padarai 100 yrių, tad per keturias minutes atlieki 400 yrių. Tai esame paskaičiavę, kad per tas keturias minutes padaręs 400 yrių - pakeli 12 tonų.
Klausimas: ar kilnojant štangą tiek pakelti įmanoma? Ar išvis tai žmogiška? Tiesiog šis sportas reikalauja tikrai nemenko fizinio krūvio.
- Ar pastebite kartų skirtumus?
- Palyginus mano pirmuosius žingsnius ir dabar besitreniruojančius irkluotojus, mano nuomone, tai tikrai yra didžiulis skirtumas.
Vienas dalykas, kuris labiausiai skiriasi, – inventorius. Inventorius – irklai, valtys, apranga - tikrai yra labai pasikeitę, palyginti su mano laikais - beveik tobulas.
Žinoma, skiriasi ir pats jaunimas. Anksčiau mes su noru bėgdavome į treniruotes. Gal taip buvo dėl to, kad tų visokiausių pramogų nelabai būdavo, o dabar pramogų ir taip yra sočiai. Taip pat anais laikais išvažiuoti, pavyzdžiui, į Kijevą, Leningradą ar Maskvą ne kiekvienas vaikas galėjo, o būdamas geru sportininku tu turėjai galimybę pamatyti pasaulį. 
Nors, aišku, neneigiu, kad ir dabar ateina gerų, imlių vaikų.
Dar vienas dalykas - anksčiau nebūdavo ir tiek tos literatūros. Dabar kompiuterizuotame pasaulyje informacijos apie irklavimą yra daug daugiau. Tad gali pasiskaityti ir, jeigu tik turi galvą ant pečių, sėkmingai tobulėti.
Nors galiu pasakyti, tarp aukščiausią lygį pasiekusių sportininkų dabar tvyro didesnė konkurencija. Anksčiau jeigu Tarybų sąjungoje būdavai čempionu, tai pasaulyje ar Europoje - taip pat tikrai, jei ne čempionu, tai antru ar trečiu. O šiuo metu to pasiekti sunkiau. 
- Ar irklavimo sportas Lietuvoje nėra skriaudžiamas?
- Palyginti su kitomis sporto šakomis, gal truputį ir skriaudžia mus. Bet matyt, kiek turi, tiek ir skiria tų pinigų.
Šiaip galiu pasakyti, kad mūsų pagrindiniai, gerai žinomi Šiaulių miesto irkluotojai nėra įsigiję nulinės valties. 
Jie turi labai gerus rėmėjus, kurie nuperka valtis iš kitų šalių – Lenkijos ar Portugalijos. Bet jos jau yra panaudotos - nėra taip, kad nuėmė nuo konvejerio ir davė. Na, bent irklus gauna naujus. 
Pavyzdžiui, Vengrijoje irklavimas yra vertinamas taip pat, kaip pas mus krepšinis. Man pačiam teko dvi savaites stažuotis Budapešte, tai mačiau, kaip vyksta eilinės, taip sakant, kiemo varžybos. Į tokias varžybas prisirenka aibė žiūrovų, pakrantės būna nusėstos žmonių. 
Taip yra tikriausiai dėlto, kad visuomenė ten labai gerai informuojama apie šią sporto šaką. 
Dar iškilo toks prisiminimas. Tarybų Sąjungos metais buvo rašyta (straipsnį turiu išsaugojęs) apie tai, kad Šiaulių irklavimo bazė buvo vienintelė, kuri turėjo persirengimo kambarius. 
Tai tie vagonėliai, kuriuos ir dabar matote. Kai nuvažiuodavome į Tarybų Sąjungos pirmenybes, tai būdavo viena palapinė skirta moterims persirengti, kita - vyrams. 
O pas mus beveik kiekviena atvažiavusi komanda gaudavo po namelį, ten galėdavo ir irklus pasidėti, ir ant sofutės sportininkas, turintis per dieną du-tris startus, pailsėti galėjo.
- Ką patartumėte jauniems irkluotojams?
- Pirmiausia mylėti šį sportą ir galų gale būti vyru. Kai tu esi ant vandens, viskas priklauso nuo tavęs, nes tavęs niekas neprivers vienaip ar kitaip pasielgti. Visai ne taip, kaip kokiame ringe, ar ant kilimo imtynėse, kur treneris aplink šokinėja. Irkluojant treneris geriausiu atveju gali prisiartinti 20 metrų atstumu.
Tad jei nebūsi savarankiškas ir nemąstysi, ką tau sako treneris, nieko nepasieksi. Reikia domėtis, skaityti spaudą, klausyti, ką sako treneris, ir viena ausimi klausytis vyresnių irkluotojų.
Galiu pabrėžti tai, kad irklavimas yra labai sveikas sportas. Tu visada esi ant vandens, gamtoje. Tačiau tai ir sunki sporto šaka, nes visai nesvarbu, ar vėjas, ar bangos, ar nėra bangų, tu turi eiti treniruotis. 
Kartais minėtomis oro sąlygomis vaikai taip nenoriai treniruodavosi, bet aš visada jiems sakydavau, kad reikia, nes kitaip sportininko charakterio neišugdysi. Jeigu įprasi pasiduoti, tai ir reikiamą nuotolį sunku įveikti pasidaro. 
Tad jei savęs nepriversi, nemylėsi šio sporto, tai nieko ir nebus.

 Info “Šiaulių naujienos”. Ieva Liubšytė

 


Irklavimo regatoje rungėsi ir sportininkai, ir mėgėjai, ir pareigūnai

 

 

Irklavimo sporto 60 – metis paminėtas liepos 25-27 d. Talkšos ežere vykusioje tarptautinėje irklavimo regatoje. Sportinis renginys miesto žmonėms tapo gražia pramoga.

Vyko ne tik sportiniai baidarių ir kanojų sportininkų startai, bet ir įspūdingos vikingų bei drakonų valčių varžybos, kuriose rungėsi mėgėjai. Šeštadienį vyko pareigūnų vikingų regata, kurią laimėjo Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Antri liko Lenkijos kariškiai, atliekantys NATO oro policijos misiją Šiauliuose, treti – Zoknių pasienio užkardos pareigūnai, o paskutiniai – Lietuvos kariuomenės oro pajėgų aviacijos bazės kariškiai.

Renginio vedėjas trupmai pristatė irklavimo sporto istoriją, o žiūrovai savo žinias pasitikrino viktorinoje.

Šventinę nuotaiką žiūrovams palaikė ir miesto jaunųjų atlikėjų koncertas.

Minint šios sporto šakos jubiliejų, irklavimo veteranai apdovanoti Šiaulių miesto mero, administracijos direktoriaus padėkomis, nugalėtojams įteiktos mero pavaduotojo Juro Andriukaičio taurės.

Šiaulių m. savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus informacija












 
 




Geriausi kanojininkų pasiekimai  2011-2013 metais .doc


Šiaulių miesto baidarių ir kanojų irklavimo istorija.


Informaciją pateikė Artūras Navickas.